Visą gyvenimą.

ačiū.

Kita dalis jau bus paskutinė, ir įspėju, kad visa realybė dings XDD

OMG, nepakartojama. . .

-Manau, Dinai, tau buvo juokinga kai sužinojęs kad esu Geiša pamatei, kad visiškai nesu į ją panaši,- pasakė Shinjuku.
-Ne, man nebuvo juokinga, gal tik šiek tiek keista,- pasakiau.
-Ech, taip ir maniau,- nusijuokė ji.
-Papasakok man, noriu žinoti kaip tau sekėsi kai manęs čia nebuvo.
-Na, tu juk žinai, kad geišomis tampa tik gražios ir protingos merginos. O aš, na taip, buvau protinga, tačiau niekada nebuvau graži. Todėl jie nenorėjo leisti man toliau mokytis geišų meno…
-Shinjuku, tu labai…labai graži,- pasakiau ir pažvelgiau tiesiai jai į akis.
-Tu taip sakai, nes..
- Nes tave myliu,- pasakiau ir pabučiavau ją.- Tiesa ta, kad tu be galo, nuostabiai graži.
-Dinai, tiesa, kad Tave paskyrė Fudzijamos Kendo mokytoju?- nedrąsiai paklausė ji .
-Aaaa…tiesa, bet aš nenoriu to darbo…………aš…….nenoriu mokyti…
-Aš, aš turiu tau kai ką pasakyti…Dinai, vakar, kai grįžau namo, sužinojau, man pasakė Kori mama, kad Kori papjovė avį, Dinai, ji sakė, kad rado Kori su peiliu rankoje, ji buvo visa kruvina ir verkė, ji psichinė ligonė, aš net dabar negaliu tuo patikėti,- Shinjuku kalbėjo tarsi per miglą, palaipsniui nebegalėjau įžiūrėti jos veido ir…viskas.


Po keleto valandų atsibudau ligoninėje.
Prie mano lovos niekas nesėdėjo.
Norėjau pasikelti, bet man plyšo galva, negalėjau pakelti tokio skausmo.
Pažvelgiau į šalia buvusią lovą, joje kažkas gulėjo.
-Pone ,- tyliai pasakiau.
Žmogus sukrutėjo ir atsisuko į mane.
-Aha, aš irgi matau tas raudonas sienas, nepatinka, ar ne, man irgi, negaliu jų pakęsti, man nuo jų skaudą galvą.
Nesupratau apie ką jis kalba, apžiūrėjau sienas, nekilo abejonių- jos visiškai baltos.
Sukaupiau jėgas, kad galėčiau pažiūrėt nuorašą apie šitą ligonį.
„Siroku Girota, 1985, aukščiausio laipsnio šizofrenija. Gydymas nepadeda.“
Jis vos 4 metais už mane vyresnis, vargšas vaikinas.
-Siroku, nematau jokių raudonų sienų, pažvelk- jos baltos.
-Jie visi taip sako, bet tu netikėk, netikėk, nes jie meluoja,- jis pradėjo verkti.- Aš bijau išlipti iš lovos, nes čia ant grindų voliojasi lavonai ir jie nori, kad aš mirčiau.
Apsiaviau šlepetes ir išėjau į koridorių.
Šizofrenija, negaliu patikėti, kažin ar Kori tas pats...
Nužudyti avį...
Nužudyti avį...
Beprotystė.
Mano sesuo Kori, ne, aš negaliu patikėti.
Čia viskas nebe taip, kaip vakar, ar kaip seniau, kažkas pasikeitė...
Nuėjęs į tualetą pažiūrėjau į veidrodį.
Į mane spoksojo kažkoks baltaveidis, susivėlęs.
Staiga išgirdau kažkokį šlamėjimą.
Pravėręs vieno tualeto duris išvydau balandžių pulką. Jie visi tupėjo ant grindų ir buvo užėmę visą plotą, tarp jų nebūtų tilpęs net pieštukas...
Paspyriau vieną jų ir visi pakilo, išskrido.
Priežastis, dėl kurios tie paukščiai čia tupėjo buvo kraujas. Visos grindys buvo užlietos krauju.
Man nebuvo šlykštu.
Nebuvo bloga, ar keista.
Tą minutę manyje kažkas nutrūko.
Ramiai, taip kaip ir atėjau, grįžau į palatą.

Viskas taip įdomu ir paslaptinga.
Šis kūrinys iš tiesų nėra lengvai perkandamas.
Bet jis nuostabus.

Čia nėra paskutinė dalis, nes norėjau išlaikyti jį tokį keistą ;DD

laukiu tęsinio, nors pati nieko nebesuprantu : D

Nyuu, ko nesupranti? ;DD

nu nebesigaudau istorijoj XD

Shinjuku ir vėl lankėsi pas mane.
-Dinai, atsipeikėk pagaliau!!!- ji klykte klykė.
O aš visą laiką žiūrėjau į ją ir šypsojausi, supavausi susisukęs į kamuoliuką pirmyn ir atgal, kaip koks beprotis.
-Kai tie sliekai gražūs,- pasakiau ir pradėjau juoktis.
-Dinai, aš Tave myliu, prašau, nesielk kaip beprotis!!!- šaukė ji.
-Graži suknelė, atrodo kaip tapetai, bet gražūs tapetai,- pasakiau ir nusišypsojau, kaip saulutė.
Ji man trenkė.
Iš visų jėgų.
Neturėjau jėgų pažiūrėti į ją, todėl tik atsistojau ir nuėjau prie lango.
Skausmo nejaučiau, galbūt tik jaučiausi šiek tiek pažeidžiamas.
Ji atėjo ir palietė mano petį.
-Ša,- pasakė tyliai.- Žinau, kad nesi beprotis, tik nesupranti kaip išsilieti, kaip atsiverti...
Norėjau jai pasakyti, kaip nekenčiu, kai mane moko, bet per daug ją mylėjau, kad galėčiau įskaudinti.
Todėl apsisukau ir išbėgau iš palatos, po to ir iš ligoninės.
Nebenoriu būti ten, kur grįžta prisiminimai apie ligas, šizofreniją....
Per miestą ėjau tais pačiais baltais marškiniais, kuriais buvau apsivilkęs ligoninėje.
Žmonės keistai į mane žiūrėjo, bet man buvo nesvarbu.
Nesvarbu ir tai, kad kažkada norėjau čia būti, svajojau, kad grįšiu čia.
O dabar.....
Bėgau nuo savo norų, savo gyvenimo.
Ką aš darau?
Ką tik apsimečiau bepročiu.
Ką tik įskaudinau savo gyvenimo meilę.
Padariau per daug, kad dabar galėčiau grįžti ir atsiprašyti.
Pagaliau, tapau šlykštus sau pačiam.
O darbas? Darbas Fudzijamos kalno viršūnėje? Kaip tie mokiniai, kurie jau mėnesį neturi mokytojo?
Dinui tai nerūpėtų, bet dabar aš nebesu Dinas, tik kažkoks kvailas japonėkas...
Jau žinojau, kaip viskas turi baigtis.
Grįžau į namus. Taip tyliai, kaip tik galėjau, kad niekas nepastebėtų.
Paėmiau lapelį ir parašiau laišką.
Net nežinojau kam turėčiau jį skirti.
„Atsiprašau.
Tikiuosi man atleisit, nes kol negausiu atleidimo, negalėsiu tinkamai numirti.
O numirti aš dabar labiausiai norėčiau.
Dinas“

Ahm...ir tai vadinu laišku. Galbūt...
Padėjau laišką virtuvėje, ant stalo ir pasiėmiau fotoaparatą.
Daugiau nieko.
Tyliai pravėriau laukines duris ir išėjau.

Navi, kur tu randi nors vieną frazę kuria naudojasi rašytojai? XDDD

Eidamas link savo vietos viską fotografavau.
Net ir lapus, kurių niekam nereikia.
Priėjęs vietą pasidėjau fotoaparatą ant žemės ir atsisėdau.
Vieta atrodė maždaug taip: keletas nedidelių krūmų, prilipusių prie pat žemės, aplink juos- vien tik žemė. Žemiau- kažkas panašaus į negilią įdubą.
Klausiausi paukščių giedamų melodijų.
Klausiausi vėjo.
Gal kokią valandą taip sėdėjau ir žiūrėjau į tolį.
Tada atsistojau, jau laikas.
Atsispyręs nuo žemės aš jaučiau kaip vėjas neša mane tolyn, ten, kur niekam neberūpės, kas aš buvau, kas esu.
Jaučiau, kaip mano širdyje pasidaro tuščia, jaučiau, kaip mano kūnu paplūsta adrenalinas.
Bet grįžt nebenorėjau.
Leidau save nužudyti.


Staiga pajutau, kad galiu atsikelti.
Žinojau, kad galiu atsimerkti, bet bijojau.
Šalia manęs kažkas šnibždėjo, bet atsimerkti vis dar bijojau.
-Dinai?- vėl sušnibždėjo.
Praplėšiau akis ir pamačiau, kad guliu kažkur, tik ne savo vietoje...
Pažvelgiau į žmogų, kuris privalėjo sėdėti šalia manęs.
Tai buvo Shinjuku.
-Dinai? Dinai!!- šaukė ji.
-Taip, kas...kas , kodėl aš čia?- paklausiau ir privalėjau atsiremti, nes galva tiesiog plyšo.
-Dinai, tu ligoninėje, tu gal visą savaitę guli čia, giliai įmigęs komoje.
-Kur? Kur Kori?
-Kori savo namuose, o kas?- paklausė ji.
-Tai jai viskas gerai? Jos neuždarė į ligoninę? Dėl tos paskerstos avies?- klausinėjau aš.
-Kokią avį? Apie ką tu čia kalbi? Dinai, manu tau geriau pagulėti...Štai taip,- pasakė ji ir padėjo man atsigulti.
Lengvai atsidusau. Vis dėl to, tai buvo sapnas, bet ar taip būna ir kitiems žmonėms.....
Kori sveika ir ji nieko nepadarė. Tik kodėl aš turėjau susapnuoti būtent šitai?
Dar kartą atsidusau....
Pirmas dalykas, kurį padarysiu išėjęs iš čia- pagaliau pradžiuginti tuos mažus Kendo kovotojus ir pagaliau surengti jiems pamoką.
Gal pagaliau taip ir bus geriau.
Užsibrėžti tikslą.
-Desu*- pasakiau.
-Dare**? paklausė Shinjuku.- Aš maniau, kad jau pamiršai, kaip kalbėti savąja kalbą,-šypsojosi ji.
- Watashi no kokoro , hai, heisei, kiseki., kalbėjau, žinau, kad sakinių nebuvo, bet esmę vis dėl to pasakiau.
-Aishiteru,- pasakė Shinjuku ir pabučiavo man į kaktą.-miegok, miegok, Dinai, rytoj pasimatysim.****

_______________________________

*- būti
**kas?
***mano širdis, taip, ramybė, stebuklas
**** Aš tave myliu.
__________________________________
Atsiprašau už tokią nevykusią pabaigą, net pati savim nusivyliau.

Ačiū

Norėčiau, kad ši tema būtų užrakinta ;))