Visą gyvenimą.

WOW, orginalu.XDD

Įdomu, labai įdomu.
p.s. jis gražus ;)
Tęsinio

O čia kartais ne Yasuno ?

Breeze_ Yasuno XDD heart

Man patinka, idomu, gerai anglu moki, tie diologai tokie idomus, ypac tose dalyse kur yra zodis japan man taip graziai atrodo.
Labiausiai patiko ta foto.(joke).XDDDDD

Man foto irgi patiko XDDD

tęskit.

Tęsinio.XD

Kaip man patinka, kai pavartojai ''japoniukas'', taip grazu.XD
O ta foto su tuo bernu as kompe turiu, man ji patiko tai isisaugijau, kai kazkus radu, kas ten toks?XD

įdomu.. tęsinio ;D

Navi_ net neįsivaizduoju XDD heart
wikinta_ tęskit ;DD

Bet grazus as isiaiskinsiu, gal.XDDDDD

Man jis irgi patinka XDD

O gal ten koks modelis, gal ne j-rockeris?XDDD

Visko gali būt XDDD

Pasiruošęs skrist.
Motinai buvo šokas, kai ji pamatė Keiji.
Ji tiesiog klykė, šokinėjo.
Man buvo per daug juokinga, todėl nuėjau į tualetą ramiai pasijuokti.
Kai jau valiausi paskutinę juoko ašarą, prasivėrė durys.
-Hey, you silly boy, eik, kraukis mantą, lekiam- Keiji.
-Fuck of,- nusijuokiau aš.
-Oh,,, Come back to mee baby....-jis dainuoja taip pat klaikiai, kaip ir Ruki, ką tik pabudęs.
-Yeach, užsičiaupk.
Užsiėmiau už ausų ir nuėjau į savo kambarį krautis daiktų.
Negalvojau, kad daiktų turiu per daug, kroviau viską, esu visiškai įsitikinęs, kad daugiau čia nebegrįšiu.
Staiga, man betraukiant džinsus iš spintos, iškrito nuotrauka: aš, Augustas, Kristupas, ir dar daug draugų.

Visi kartu buvom tokie laimingi. Pasiilgsiu jų.
-Ei, gėjukau, jau pasiruošęs?- paklausė Kenji.
-Hai.
Pasiėmiau lagaminą ir nuėjau paskui brolį. Mama jau laukė apačioje.
Kol važiavome iki aerouosto keletą kartų sustojome, nes mamai būdavo bloga. Paskutinįkart sustojom prie kažkokios degalinės. Ir netyčia pamačiau tą patį invalidą su kažkokiu draugeliu. Jie priėjo prie mūsų automobilio ir sakė:
-Ei, Kazy, paveizėk, trys japonai, dvejets maželų ir viena gimdytoja. Tas dvejets tai kai viens lašas, a kaip te sakoma, Kazy, paveizėk da biški, japonėkai kokie, kad ma tokį žentų. Ma rods, jau Anas pas save kviečias, tai i vaidenas. Ainam, Kazy, pagersme.
Ir jie nuėjo.
Aš nežinojau, kaip turėčiau jaustis... Čia buvo pagyrimas, atsiprašymas už praeitą kartą ar atsisveikinimas?...
Mama sėdėjo sutrikusi, o Keiji juokėsi, bet juokėsi taip pirmą kartą, lyg iš laimės, iš džiaugsmo, iš visos širdies.
-Dinai, tavęs laukia Shinjuku, atsimeni ją?- paklausė jis.
Iee. Tik ne tai. Būčiau ją prisiminęs, būčiau gerai apgalvojęs ar vykti namo.
-Ta, maža, strazdanota?
-Tokia buvo, bet Dinai, daug metų praėjo.
-Ah, gali būti,- pasakiau, bet manęs tai visiškai nejaudino, Shinjuku, ar kas ten.

Noriu namo. Ten, kur žydi vyšnios , ten kur niekas nebesišaipys, nes ten- jie visi tokie kaip aš.

______________________________________________________________________

gražugražugražu, tęsk !;3

nuostabu ;)
eii, tęsinio, labai įdomu kas bus toliau ;D

Kai jau buvome Japonijoje.
Stovėjau atsirėmęs į pakelėje augančią sakurą , buvau net pamiršęs kaip gražiai jos žydi.
Iš ten, kur sėdėjau galėjau aiškiai matyti Fudzijamą. Baltą jo viršūnę.
-Konnichiwa, Dinai- san,- pasakė kažkoks švelnus, plonas balselis.
Pažvelgiau į tą angelėlį, kuris prisiminė mano vardą. Tai buvo Kori-sama. Net nežinau, kodėl ji mane prisiminė, kai paskutinį syk mane matė, jai buvo ketveri, dabar- dešimt.
-Kori- sama,- sušukau ir taip meiliai ją apkabinau, kaip dar niekad nebuvau apkabinęs, Kori man buvo lyg sesuo, atsimenu, dar tada, kai i buvo vieneri aš ją prižiūrėdavau, vesdavausi pasivaikščioti...
-Kodėl taip ilgai negrįžai, Dinai-san?- paklausė ji ir taip stipriai nustebusi pakėlė antakius.
- Mokiausi, bet dabar jau esu čia, ir mes vėl galėsime eiti į parką, kaip visada.
- Kaip noriu,- sušuko ji.- Aš jau mokausi Geišų meno, Dinai-san.
- Maiko ,- pasakiau ir nusišypsojau.
-O tu matei Shinjuku, Dinai-san?- paklausė Kori.
-Ne, Kori, nemačiau.
- Ji-geiša, pati gražiausia iš visų,- pasakė ji ir suplojo delnais.
- Tu vis tiek būsi geresnė ir gražesnė, Kori, pamatysi.
-Kori-sama, Kori-sama, ceremonija, Kori-sama,- šaukė jos mama- Nagawa.

Ji turbūt manęs neatsimena, bet vis tiek nuėjau prie jos.
-Konnichiwa, Nagawa-sama, kaip sekasi?- paklausiau ir nusilenkiau.
Atsakydama ji man taip pat nusilenkė ir po to, atpažinusi mane ji apkabino.
-Dinai-san, senai mačiau tave.
-Aš jus taip pat,- pasakiau ir paleidęs Kori ranką nuvedžiau pas mamą.
Ji man dar kartą nusišypsojo ir nuėjo su motina.
Taip stovėjau gal dešimt minučių ir pažvelgęs aukštyn, į tą didingą Fudzijamos viršukalnę, panorau užkopti, be jokių keltuvų ar panašiai.
Pats. Savo kojomis.
Kažkodėl jaučiau, kad man ten reikia. Jaučiau, kad kažkas ten manęs laukia.
Ir lipau.
Jaučiau begalinį stiprumą kojose ir nenorėjau sustoti pailsėti.
Kai užlipau, vaizdas buvo neįtikėtinas. Seniai taip gerai nesijaučiau.
Iš ten galėjau matyti viską, net ir tą vietą, kur ką tik sėdėjau.
Dar šiek tiek apsižvalgęs išgirdau balsus.
Taip, prisiminiau kas čia vykdavo dar tada, kai buvau mažas.
Paėjau link tos vietos iš kur sklido balsai.
Taigi, Kendo.
Mano mylimiausias užsiėmimas.
Galėjau matyti, kaip maži, dar visai nesubrendę vaikai fechtuojasi.
Jie buvo tokie atsidavę. Visai kaip aš, kai dar mokiausi.
-Mokytojau,- sušukau ir nusilenkiau senam, pražilusiam vyriškiui.
-Dinai,- sušnibždėjo jis, ir aš mačiau, kaip jo skruostu rieda ašara.
-Mokiniai, trumpam padarykite pertrauką, susipažinkite su geriausiu mano mokiniu pasaulyje, Dinas-san ,-sušuko jis ir parodęs į mane žemai nusilenkė.
Visi mokiniai padarė tą patį. Man tai nepatiko.
Paėmiau mokytojui už rankos ir pakėliau.
-Vienintelis žmogus, kuriam reikėtų nusilenkti yra mokytojas,- pasakiau ir priklaupiau ant vieno kelio. Taip padarė ir visi kiti mokiniai.
Mokytojas priėjo prie manęs ir pasakė:
-Dinai, Tu matai, koks aš senas. Greitai ir aš keliausiu į Fudzijamos bedugnę ir aukosiu save. Dinai-san, noriu kad perimtum mokytojo pareigas.
Stovėjau išsižiojęs kaip koks kvailys ir nežinojau ką atsakyti.
-Aš nevertas, mokytojau, negaliu.
-Gali, ir aš tavęs maldauju, maldauju, kad šiuos jaunus mokinius padarytum nuostabiais Kendo kovotojais, tokiais kaip tu.

Ir jis daugiau nieko nebesakė, nusirišo diržą, ant kurio hieroglifais buvo užrašyta: sensėjus, ir uždėjo jį man.
Visi ten buvę plojo mokytojui, o jis, jau nebepanašus į tą, senąjį mokytoją, greičiau į paprasčiausią senuką, nusilenkė, pažvelgė į mane ir nuėjo kalno šlaitu žemyn....

awww, man patiko.
tu taip tikroviškai rašai.
tiesiog... žavu. be galo žavu.;33

Nežinojau, ką daryti. Tokiam mokytojui niekas nedrįstų pasipriešinti. Net aš.
Apsisukau, ir ruošiausi eiti atgal.
-Dinai-san ! Dinai-san !-šaukė kažkas.
Tai buvo kažkokia mergina.
Vos pažvelgęs į ją nurimau. Ji buvo tarsi šviesos spindulys mano sunkiame, šiukšliname gyvenime.
Ji taip staigiai pribėgo prie manęs, kad aš net nespėjau apsimesti, nežiūrėjęs į ją.
-Dinai-san ,- ištarė ji uždususiu balsu. –Tu manęs neatsimeni, aš Shinjuku.
Dar kartą pažiūrėjau į ją. Balti, kaip sniegas, trumpi plaukai, juodos, kaip naktis, akys ir raudonos lūpos.
Man į geišą ji nė kiek nebuvo panaši.
-Shin- ju- ku,- tiek teištariau, jaučiausi kaip koks kvailys, o ji spoksojo į mane tomis didelėmis akimis ir šypsojosi.
- Kaip sekasi? Kada grįžai?- klausė ji.
- Va…a…kol kas gerai, šiandien….taip…šiandien grįžau…O tu, kaip tu laikaisi?- paklausiau.
-Aš gerai, bet sunku gyventi lyg niekur nieko… Priš du mėnesius žuvo mano tėvas, o tu juk pameni, kad mano motina, mane gimdydama mirė.?....- tai prisimindama ji verkė. Paėmiau jos ranką ir prisitraukiau arčiau savęs. Ji be galo drebėjo, tuo metu, kai laikiau ją savo glėbyje, kažką pajutau.
Kažką daugiau nei užuojauta.
Pajutau tai, dėl ko visą tą laiką, gyvendamas Londone , jaudinausi, nerimavau, ilgėjausi.
-Shinjuku, aš Tavęs taip pasiilgau, tu net neįsivaizduoji ,- pasakiau ir prisispaudžiau ją arčiau.
-Dinai, kodėl išvažiavai, kodėl palikai mane čia vieną?
Daugiau niekada, niekada nedrįsk su manim taip elgtis,- šaukė ji , ir tuo pat metu jos veidu riedėjo ašaros.
-Ne! Prižadu daugiau niekada nepaliksiu...

-Tu neįsivaizduoji, kaip man Tavęs trūko, net naktį ateidavau čia ir šaukdavausi tavo balso, Dinai, per tiek laiko aš supratau kaip Tave myliu ir kiek daug tu man reiški,- ji kalbėjo ir tyliai verkė, tada paleido mano rankas ir suklupo prie mano kojų delnais užsidengusi veidą.
Kritau prei jos ir bučiavau jos veidą.
Tik dabar supratau, kodėl ten man buvo taip sunku. Aš mylėjau.
Bet dabar myliu labiau.
Supratau ir tai, kad Augustas mane apgavo, o aš buvau per silpnas atsilaikyti.
Ne, JIS buvo per silpnas, todėl norėjo įtraukti ir mane.
Juk, jei aš būčiau gėjus, nejausčiau tokio artumo, tokios meilės, tokio ilgesio, merginai, kurią mačiau prieš šešerius metus.
Aš nesu gėjus.
Žinote seną patarlę “visur gerai, bet namuose geriausia”.
Per vieną dieną, per vieną trumpą dieną savo tikruosiuose namuos \e aš sugebėjau atrasti save, suprasti kas tiesa, kas melas, ir svarbiausia, aš sugebėjau rasti tai, kas žmogui, jo širdžiai, labiausiai reikalinga.