Įsileiskit ir mane.

Taigi, taigi, čia mano naujausias kūrinys, kurio dabar gausite tik mažytę dalytę, nes, jeigu jums nepatiks, trinsim lauk : DD
_____________________________________________________________

KRISTUPAS.

Tąkart Kristupas vienas ėjo gatve, susikūprinęs, liūdnas.
Jis, tarkim, buvo paprastas vaikinas, be galo išvaizdus, skaisčiai žalių akių, o jo plaukai visada dengė kairįjį skruostą. Jis buvo vienas iš tų, kuriuos dabar vadina emo.
Tada jis ėjo gatve, net pats nežinodamas, ko jam ten reikia. Ėjo ir klausėsi tų širdį draskančių melodijų, nuo kurių jam buvo tik dar blogiau.
Jo mėgstamiausios dainos žodžiai buvo maždaug tokie „ tu žiūri kaip aš kraujuoju...tu privalai mirti su šypsena, visi norėjo gyventi iki tam tikro laiko...mano širdis kraujuoja...“ ir toliau dar skaudžiau.
Galiausiai Kristupas paspyrė akmenį ir nebeišlaikė, visi jausmai, buvę susikaupę jo kūne, prasiveržė. Jis nuėjo prie artimiausio suoliuko ir kaip mažas vaikas pradėjo verkti. Jis verkė tol, kol pradėjo perštėti juodai padažytas akis. Vaikinas sušniurkštė nosimi ir pasivalė akis. Pilkšvo megztinio rankovės pajuodo nuo dažų. Jis apsižvalgė, giliai įkvėpė ir vėl nuėjo.

tęsiniotęsiniotęsinio.

MEGAN.

Ji Megan. Visiškai neypatinga mergina, na, tiesa, graži, juodaplaukė. Visi ją laikė labai linksma, draugiška, bet niekas kaip ir nesidomėjo jos jausmais. Tądien ji ėjo gatve, viduje vyravo nostalgiška nuotaika, norėjosi atsisėsti ir ramiai išsiverkti, bet ji juk linksmuolė, tokioms nedera verkti. Ji ėjo dideliais žingsniais ir, staiga išgirdusi kažką verkiant susidomėjo ir pro medžio šakas pažvelgė ton vieton. Ant suoliuko sėdėjo vietos keistuolis, Kristupas, kiek ji težinojo apie jį. Megan jis visada buvo labai gražus, bet ji manė, kad jie per daug skirtingi, tad niekada nėra kalbėjusi su juo. O tada, ji matė jį verkiantį, ir kojos, norėjusios eiti pirmyn ir akys, norėjusios pabandyti pažiūrėti tam vaikinui į akis... Ji nebuvo tokia drąsi. Todėl tik kartą pažvelgusi į jį, nuėjo susitikti su keletu draugių. O merginos, kaip ir visada kalbėjo apie vaikinus, tik Megan nebuvo nuotakos apie juos kalbėti. Ji būtų norėjusi grįžti atgal ir pasikalbėti su Kristupu.
-Gabriele, ką tu manai apie tą keistuolį Kristupą?- staiga paklausė viena iš draugių. Megan nejaukiai pasimuistė kėdėje.
-Na, jis tik keistuolis...Niekas nepaneigs, kad tikras gražuoliukas, bet turiu savąjį, todėl net nenoriu prasidėti su tuo emo,- nusijuokė Gabrielė.
-Man tai jis toks vargšelis atrodo, kad gražus tai tiesa, bet nebendravau su juo nėkart,- pasakė Simona.
-Merginos, aš jau turiu eiti,- nedrąsiai pasakė Megan ir atsistojusi nuėjo link parko.

omgomgomg, tęsk tęsk tęsk !

Labai miela, laukiu tesinio. ;}

KRISTUPAS.

Staiga vaikinas krūptelėjo. Mergina, kurią jis matė stebint jį patį, sekė iš paskos. Jis atsisuko:
-Ilgai dar seksi iš paskos?- šaltai paklausė.
Mergina atrodė suglumusi:
-Aš... aš, na, aš tik norėjau paklausti...kaip... ach.
-Tu norėjai ..ko?
-Ar tau viskas gerai....-pasakė ji ir apkabino save viena ranka.
-Taip, ačiū,- atsakė Kristupas ir nuėjo namo.
Megan ir liko taip stovėti, apsikabinusi save.

Namuose.
Kristupo kambaryje, ant jo rašomojo stalo gulėjo juodas sąsiuvinis. Jis atvertė. Pirmame puslapyje švytėjo raudonas užrašas „Kristupui, 16-ojo gimtadienio proga“
Antrame puslapyje didelėmis, baltomis raidėmis ant juodo popieriaus išspausdinta :Dienoraštis“.
Vaikinas pradėjo juoktis. Nejau kažkas nori, kad jis rašytų dienoraštį? Žinoma, po to ka nors perskaitytų jį, kaip būna visose dramose...
Kristupas atsisėdo ant grindų, paėmė rašiklį. Velniop, jis vis tiek rašys, nebandė rašyti, kad nusiramintų...


Kristupo dienoraštis.


Taigi, iš pavadinimo turėtumėt suprasti kas esu.
Nors norėčiau apsimesti kuo kitu...
Galėčiau būti, kad ir Tomas. Taip, šame sąsiuvinyje būsiu Tomas...
Pasakoti apie save?
Nėra ko.
Esu visiškai universalus Dievo įrankis, nors kitiems atrodo, kad garbinu Viešpaties priešus.
Štai, šiuo sakiniu vos jūsų neapgavau. Bėda ta, kad netikiu Dievu, niekada netikėjau.
Kokia prasmė?...

MEGAN.

Megan jau metus rašo savo dienoraštį. Ji daug kuria, nes atsibosta būti juokdariu, o rašydama, ji tampa savimi, atsipalaiduoja...
Grįžusi namo atidarė trečiąjį stalčių, kuris įprastai būdavo užrakintas, pasiėmė sąsiuvinį ir pradėjo rašyti.

O šiandien aš išdrįsau jam pasirodyti kaip mergina, kuri seka iš paskos.
Dieve, kaip man gėda.
Kam aš ėjau į tą parką. Turbūt gailėsiuos visą gyvenimą...
Jis tikrai palaikė mane neviso proto, jis taip piktai žiūrėjo į mane.
Dabar jis manęs nekenčia, nes aš, kvailė, norėjau jam padėti, bet jis, jis juk stiprus.. jis juk gali savimi pasirūpinti pats...
Jis tikriausiai net negalvoja apie mane.
Arba galvoja, bet tikrai nieko gero.
Aš tikriausiai įsimylėjau jį.
Kokia aš kvailė. Beviltiška...
Jis nepanašus į tokį, kuris tikėtų Dievu, bet aš tikiu...
Tik tikiu ne Dievu, save galėčiau pavadinti... arčiau budizmo, šintoizmo, galbūt, nes tikiu, gamta, ne Dievu, ir tuo labiau ne žmogumi.

Mergina nustojo rašyti, nes išliejo kavą ant stalo. Jai tvarkant drebėjo rankos. Visi popierėliai, gulėję ant stalo permirko kava. Megan įjungė kompiuterį ir programoje „Microsoft Office word 2003“ parašė.


Kaip puiku, baigiu išprotėt :)

Labaai labai labai idomu!!! :D
Man nerealiai patinka,teeesk. ;D

Pagaliau prisiruosiau paskaityt [visai neilgas], bet patiko, tęsinio.
P.S. Man patinka, kad rasai trumpas dalis greit skaitosi, islaiko idomumaXDD

Jums tikrai patinka, ar čia tik šiaip? ;DD

Nėra tęsinio ;DD

KRISTUPAS.

-Nusivalyk makiažą, po velnių, ar gali pabūti tokiu, kokie yra normalūs vaikinai, kas tu? Kvaila mergiotė, štai kas. Neversk manęs tavęs išsižadėti, sūnau, nes tikrai sugebėčiau,- šaukė Kristupo tėtis.
Vaikinas sėdėjo atsirėmęs nugara į šaldytuvą ir tyliai verkė.
-Ir vėl žliumbi? Tikra mergiotė! Nekenčiu tavęs nuo tada, kai atsiradai motinos pilve.! Išnyk!! Nebesirodyk man daugiau akyse.
Kristupas atsistojo ir iš visų jėgų trenkė tėvui. Tada suklupo jam prie kojų ir kaip mažas berniukas įsikabino tėvui į kelius ir verkė.
Vaikino tėvas nejudėjo, net neliepė pasitraukti. Po dešimties minučių atsiduso ir abejingai ištraukė kojas iš sūnaus glėbio. Nuėjo.
Kristupas pradėjo garsiai verkti. Jo motina atbėgo iš virtuvės ir atsisėdusi šalia jo apsikabino. Jie abu ramiai supavosi.
-Ša,- sušnibždėjo ji.- Viskas bus gerai.
-Tikrai?- paklausė Kristupas.- Juk visas dabartinis mūsų gyvenimas yra nepakenčiamas...
-Pamatysi, aš tau pažadu,- pasakė jo motina ir pabučiavusi į kaktą paėmė už rankos ir pastatė ant kojų.


MEGAN.

-Meg, gal gali paduoti man tą dėžę iš sandėliuko?- šaukė įbrolis.
-Ah, tą kur ant stalo?- paklausė mergina.
-Taip, ir greičiau jei gali..
-Dieve, pats eik ir pasiimk, kaip užknisi,- tyliai kalbėjo Megan.
Ji nulipo laiptais žemyn ir atidarė sandėliuko duris. Oras buvo prisipildęs salsvo kvapo. Mergina suraukė nosį.
-Bent jau susitvarkyti čia galėtum,- sušuko ji savo įbroliui.-Čia tikra kankynė...
Megan paėmė dėžę ir apsisuko eiti atgal.
Šįkart durys buvo užrakintos.
-Kvaily! Išleisk mane!- šaukė ji, bet Stivenas nieko negalėjo girdėti. Muzika pasigirdo didžiausiu garsu. Megan padėjo dėžę atgal ant stalo ir atsisėdo kampe ant grindų. Ją krėtė šiurpas. Mergina sėdėjo apglėbusi pečius ir verkė. Keturiomis ji nuropojo iki spintelės ir pabandė ieškoti kokio nors popierėlio. Rado tik nedidelį, maždaug penkių centimetrų skersmens lapelį ir kraujo raudonumo vaškinę kreidelę. Ant lapelio ji parašė:
„Nužudykit mane...“
Gal būtų parašius ir daugiau, bet lapelis buvo per mažas, o ir kreidelė tirpo nuo jos ašarų...

eik sau, kaaip gražu. OO
nerealu.
tęęęęsinio.

KRISTUPAS.

Šiandien gavau žinutę nuo draugo. Kvietė susitikti. Nenorėjau, bet jis pažadėjo, kad bus linksma.
Greit persirengiau, pasidažiau akis ir išėjau.
Mama neklausė kur. Tik nusišypsojo ir linktelėjo galva, nežinau, ką tai turėjo reikšti...
Draugo vardas reiškia „čempionas“. Jis Neilas. Jam 17. Kai susitikom jis mane apkabino, draugiškai žinoma..
Neilas irgi „emo“... Bet taip savęs nevadina. Kai grįžau, įsijungiau kompiuterį ir patikrinau el.paštą.
Gautas naujas laiškas. Atidariau ir su nuostaba perskaičiau. Ilgai netruko, nes laiškas buvo vos iš keturių raidžių.:
Kaip puiku, baigiu išprotėt 
Vaikinas pradėjo tankiai kvėpuoti.
„Ką visa tai turėtų reikšti?“...
Greitai atsistojo, pasiėmė megztuką ir išėjo.
Po pusvalandžio jis stovėjo prie Neilo buto durų.
-Klausyk, žmogau, reikia tavo pagalbos,- uždususiu balsu pasakė Kristupas tik išvydęs draugo veidą.

aaaaaa.
tęsinio ir tuoj pat.