To Have Way On

7 Dalis

Iš tėvo balso tono padariau aiškią prielaidą, jog tuoj sprogs iš pykčio. Tikriausiai prisidėjo tai, kad pamatė mane bučiuojantis su antros eilės pusbroliu.
-Man visai, nerūpi kas atsistiks tai išdavikei, palik mane ramybėje, eik iš čia!!!!!!!-Vis dar sėdėjom apsikabinę su Hizumi. Jis tikriausiai nesuprato, apie ką kalbam, nes nieko nežinojo apie mano mamą. Tėtis nužvelgė mus paklaikusiu žvilgsniu ir išlėkė iš palatos.
-Kodėl tu vėl taip darei? Aš tau tokia nesvarbi, kad galėtum palikti vieną?-Hizumi apsikabino mane dar stipriau, kad nematyčiau jo žvilgsnio.
-Ankščiau tai buvo paprasta, bet dabar sunku, nes nenoriu kad liūdėtum. Pamiršk mane, aš vis tiek mirsiu, tik ne dabar, nes tu nesusitaikytum..-Didesnės nesamonės dar negirdėjau. Jai aš jam rūpėčiau, tai iš vis nesižudytų. Bet jai tai daro reiškia nerūpiu, ir dar sako, kad rūpiu.
-Aš kažkaip prastai jaučiuosi, pakviesk seselę?-Hizumi tvarščiai ant riešų visi buvo raudoni nuo kraujo. Tikriausiai jam buvo negalima judėti, atsivėrė žaizdos. Jo rankos buvo visos kruvinos. Jis patraukė rankas nuo manęs ir žiūrėjo į tekantį kraują. Aš suėmiau, jį už rankų, nesvarbu, kad išsitepsiu.
-Man, tik reikėjo tave pamatyti, kad atsisveikinčiau, dabar viską jau padariau..-Jis milžiniškom akim stebėjo savo rankas.
-Tau nesvarbu, kad man tu rūpi?
-Tu nesupranti, tau viskas gerai, nežinai ką reiškia turėti problemų.
-Tu pats sugalvojai visas problemas, tau reikia tik gero psichiatro ir nebebus jokių problemų.-Hizumi rankos išslydo iš mano rankų. Jo kraujas pradėjo varvėti ant grindų. Staiga pro duris įbėgo seselė su mano tėčiu. Ji patraukė mane šalin, liepė išeiti, pašaukė daktarą. Tėvas sugriebė mane už rankos, pajutęs kažką šlapią, pasižiūrėjo, kad jos kruvinos, iškart atitraukė ranką.
-Iškrypus mergiotė, staigiai eik nusiplauk to psicho kraują. - Tėvas ištempė mane pro duris, spėjau pamatyti, kaip Hizumi išvežė į renimaciją.
-Daugiau tu jo niekada nepamatysi, jis tau daro blogą įtaką. Jį į beprotnamį reikia uždaryti, ne tik pjaustosi venas, ką jis tau darė? Jūs juk giminės, kaip sugalvojai su juo bučiuotis?-Visą kelią iki WC, aiškino savo pamokslus, nusiploviau rankas.
-Matai, kas tau per jį pasidarė, jis net už mamą svarbiau. Tavo pažimių vidurkis per pus nukrito. Galvojau, kas tau pasidarė, pagaliau išsiaiškinau, dar nepervėlu. Nori pamatyti savo sesę?
-Ji nėra mano sesė, todėl man visai neidomu!!!- Norėjau išeiti pas Hizumi, bet tėtis įsodino į automobilį ir išvežė namo.
-Jai tau neidomu pamatyti seserį, tuomet važiuosi namo, tau nebėra ką veikti ligoninėje. Be to turi paruošti namų darbus rytoj į mokyklą.-Tėvas buvo labai piktas. Dar niekad jo tokio nemačiau.
-Aš dar važiuoju į ligoninę, tavo mama labai prastos būklės, o tu paruošk pamokas grįžęs patikrinsiu. Pasidarei nenormali, juk ji tavo mama, rytoj pat užrašysiu tave pas psichologą, tai turi baigtis vieną kartą!!!-Jis užrakino mane ir pasiėmė raktą. Tą vakarą sėdėjau kampe, net nepavyko verkti. Kuprinės, net nebuvau atitraukusi, tėtis negrįžo visą naktį. Ryte sužinojau, kad mama mirė. Visą savaitę nėjau į mokyklą. Neatsakinėjau į klasiokų skambučius ir nesidomėjau ką jie dabar mokosi, visą savaitę taip ir nebuvau atitraukusi kuprinės. Turėjau nešioti juodais rubais, gedulo spalva. Per mamos laidotuves atvažiavo giminės. Teta padėjo ant lovos šlykščią juodą suknelę, iki blauzdų.
-Būtų, gražu jai per laidotuves ją vilkėtum, ji mano jaunystės laikų??-Prie visų tuo metu namuose buvusių giminių pradėjau garsiai juoktis. Mano spinoje ir taip daugiau juodų drabužių, todėl aš nešioju tik savo juodus džinsus, ir ilgus maškinius. Tikrai neketinu vilktis to skarmalo, visą gyvenimą nešioju tik tai ką pati noriu.
-Jai ji jusų jaunystė laikų tai pati ir nešiokit, aš tokio skuduro tikrai nesivilksiu!!-Supratau, kad dabar man bus blogai, todėl išbėgau iš namų, ir nedalyvavau tose laidotuvėse, nenorėjau ten pamayti visų žvilgsnių nukreiptų į mane, ir užuojautos pareiškimų, nes man mamos visai nagaila, taip ir maniau, kad jai taip baigsis, ji man nemama nuo tada kai mane paliko. Nesirodžiau giminėms akyse, bet girėjau, kad mano, jog aš išprotėjau, kad ankščiau buvau mandagesnė, kad mamos mirtis mane paveikė labai stipriai. Aš žinau, kad neišprotėjau, man tik depresija, bet tikrai ne dėl mamos, o dėl nieko nežinojimo apie Hizumi. Niekas, man nieko apie jį nesakė, vaidino, kad jis neegzistuoja. Jo telefonas, buvo išjungtas, Aki taip pat neatsiliepdavo. Ligoninėje, net negalėjo pasakyti ar jis gyvas, tai tipo konfideanseli informacija. Savo psichologei nieko nepasakojau, neatsakinėjau į jos klausimus ir neteikiau jokios informacijos, kurią ji norėjo išsiaiškinti, ir paskui tikriausiai papasakoti tėčiui. Visus seansus prazirzdavau, kad noriu pamatyti Hizumi, kad pasakytu kur jis, ir pan. Dariau tai specialei, žinojau, kad jie vis tiek man nieko nesakys, tiesiog niekad nepasiduodu, tai ir toliau tampiau jų nervus..man išrašė, kažkokių vaistų, bet aš juos nuleizdavu į unitazą. Pradėjau visai neiti į mikyjlą ir nesimokyti. Tėtis negalėjo priversti mokytis ir bendrauti su psichologe, tai atjungė internetą, stebėdavo mane ir niekur neleizdavo eiti vienai. Negalėjau nieko padaryti, jie mane kontroliavo, bet nebuvo labai protingi, nepastebėdavo kaip nuleidziu vaistus į unitazą, atjungė internetą, bet nepagalvojo, kad aš turiu internetą telefone. Kurį laiką tikrai prasėdedavu žiūrėdama į vieną tašką, bet paskui man praėjo.
Ligoninėje kažkas man pasakė, kad Hizumi, gydosi psichiatrinėj ligoninėj. Jis dar nėra pilnametis ir nelanko mokyklos, gydytojai negalėjo neatsižvelgti į tokį didelį mėginimų žudytis skaičių, todėl jį ten uždarė. Aki privalėjo sutikti, nes tai jo labui, ir ji bent jau galės būti tikra, kad jam nepavyks nusižudyti. Jam ten tikriausiai labai blogai, ir aš sužinojau, kai jis beveik mėnesį ten uždarytas...Man taip jo gaila. Bet pats kaltas..Aš negaliu jam niekaip padėti, bent jau žinau, kad jis liko gyvas, ir kada nors jį dar pamatysiu. Apsisprendžiau pradėti eiti į mokykla, kad ir manęs ten neuždarytų. Be to taip galėsiu po pamokų išeiti kur nors viena, o visi manys, kad aš mokykloje.

Tęsk. heart

Admin. Pranešimų skaičius : 8505 Registration date : 2009-03-06

Negaliu nieko išreikšti žodžiais..
Tiesiog tęsk, nes tai geriau nei bet kuri knyga...

čia talentas, negaliu.
paprastai ilgas vietas be pokalbių praleisdavau, o dabar skaitau viską. viskas taaip nerealu, tu turi tęsti ir kuo greičiau. ♥

8 Dalis

Užėjau į psichologės kabinetą, garsai trenkiau durimis jas uždarydama...kaip visuomet. Priėjau prie kėdės ir jau ruošiausi sėsti.
-Nesėsk, Luka, šiandien noriu tave kai kur nuvesti.-Psichologė atsistojo ir pasiėmė nuo kėdės savo rankinę.
-Pas, Hizumi??-paklausiau iš įpročio. Juk apsisprendžiau pastoviai minėdama jo vardą, išvesti psochologę iš kantrybės.
-Taip į psichatrinę ligoninę, pas Hizumi.-Turbūt ji nenorėjo manęs apgauti, tai reiškia mano planas pavyko, suprato, kol negausiu ko noriu, nieko jai nepasakosiu. Bet net ir pamačiusi Hizumi nieko tai psichologei nepasakosiu. Man nereikia jos pagalbos. Mano gyvenimas yra mano reikalas. Ji neturi teisės visko žinoti ir išpasakoti tėčiui, ir atvirumas turi ribas.
Psichiatrinė ligoninė atrodė kaip paprastas pastatas. Maniau, kad ten turi būti grotos, visi ligoninės darbuotojai nešiotis elektro šokus, o ligoniai su tramdomaisias marškiniais uždaryti į mažą kambarį su sienom iš minkštų baltų čiužinių. Bet ten nebuvo jokių grotų, signalizacijų ir filmavimo kamerų, visi darbuotojai buvo paparsati psicho terapiautai, ir net nevilkėjo jokių uniformų ar baltų chalatų, o ligoniai galėjo vaikščioti po pastatą ir buvo apsirengę savo drabužiais, jokių tramdomųjų marškinių ir antrankių kureis jie prirakinami pre elektros kėdės, kurios irgi ten nebuvo. Mano psichologė ilgai ginčijosi su darbuotoja, girdėjau kaip jai sakė, jog lankymo dienos tik savaitgaliais, o dabar pirmadienis. Aš vis tiek nusprendžiau jį butinai pamatyti, todėl pradėjau skaityti ligoninės žemėlapį, kuris kabėjo ant sienos gaisro atvejui. Užlipau į antrą aukštą, kur buvo ligonių kambariai. Ten net nebuvo seselių, niekas manęs nepastebėjo. Koridoriaus gale buvo didelės durys su užrašu ''poilsio kambarys''- koks kvailas pavadinimas, čia patekus tikrai pasijauti, kaip beprotė. Durys buvo stiklinės, kambaryje buvo nemažai vaikų nuo 7-18 metų. Dauguma žiūrėjo Tv, kiti irgi kažką veikė. Hizumi sėdėjo kampe ant grindų ir nejudėjo. Įėjau į kambarį prie Hizumi, bet jis net neatsisuko, sėdėjo įsmeigęs akis į grindis. Jo rankos ir vėl buvo aprištos bintu, tai reiškė, tik vieną.
-Hizumi?-Papurčiau jį už rankos, pastūmiau, jis nereagavo.
-Palik jį, jis visada toks, ar tu nauja ligonė?-Man už nugaros stovėjo kažkokia septynmetė mergaitė.
-Ne, aš nesu nauja ligonė, man viskas gerai, ne taip kaip jums, ir jis ne toks!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!-Tik baigusi supratau, kad nekalbu, o rėkiu.
-..tik paklausiau, ir jis toks, nuo tada kai jį čia atvežė jis visada sėdi, tyli, nereaguoja į nieką.
-Nieko tu apie jį nežinai, mažvaike, jis netoks, čia jam kažką padarė!!!!!!!!!!!!!!!!!
-Dėje, gydytojai sako, kad jis visiškas beprotis, jis niekada nepasveiks, jam niekas nepadeda, net psichologė nesugebėjo jo prakalbinti, ir jie vis tiek laiko jį čia, geriau jau leistų jam nusižudyti, ir viskas išsispręstų.-Trenkiau jam, pradėjau žnaibyti, į skausmą nereaguoti, juk neįmanoma. Hizumi pažiūrėjo į mane jo žvilgsnis nebuvo toks kaip ankščiau, dabar jau ir man pradėjo atrodyti, kad jis nebepasveiks. Pradėjau verkti, todėl išbėgau iš ligoninės, mano psichologė taip ir liko stovėti išsižiojusi pirmame aukšte, kai aš iš niekur nieko atbėgau iš antro aukšto ir išlėkiau pro duris. Hizumi net manęs nenorėjo matyti, dabar jau turbūt viskas baigta.

Apšalus.
Navi- talentas.
heart

apšalus taip pat.
tęsk tęsk tęsk.
ir greitai.

Admin. Pranešimų skaičius : 8505 Registration date : 2009-03-06

tęsinio.
tiesiog, neturiu žodžių..

Ji man prižadėjo, kad rytoj bus XDD :bubble14:

:star: Jau pasakei visiem, dabar esu priversta idet ji iki rytojaus vakaro.XDDDDDDDDDDD

taip taip : D
laukiam xD

Tesėk pažadą XDDD

9 Dalis

Negaliu patikėti, kad Aki tokia žiauri. Kaip ji galėjo taip paprastai palikti Hizumi. Hizumi buvo teisus, niekam jis nereikalingas ir neturėjo nei vieno artimo žmogaus, jai net jo mama jį paliko. Aki uždarė jį į beprotnamį Japonijoje. Gydytojai nustatė jam visišką psichinį pamišimą, toje ligononėje jo pagydyti neįmanoma, niekas jo net neprakalbina, todėl jam bus geriau ten. Aki nebereikės juo rūpntis. Ten visi tokie kaip jis, ir dar Japonija, todėl jis bent jau pritaps, ir daugiau nekels rūpeščių niekam iki gyvenimo galo. Aišku buvo galimybė, kad įvyks stebuklas ir jis pasveiks, bet tai tik galimybė, gydytojai yra įsitikinę, kad jis nepasveiks. Dabar tik aš esu vienintelis žmogus, kuriam rūpi Hizumi. Gaila, negaliu nieko padaryti, ne tik dėl to, kad ar esu nepilnametė, bet ne gana to jis su manim net nesišneka, iš vis su niekuo nekalba. Jį išveš toli nuo Lietuvos, į Japoniją, ir aš jo net pamatyti nebegalėsiu. Hizumi, man taip ir nepapasakojo visų kartų, kai bandė žudytis, todėl taip ir nesupratau kas jam atsitiko. Dabar jau niekada nesužinosiu, kodėl būtent dabar jis visiškai išprotėjo. Logiskai, tai jis kaip tik turėjo pasveikti, nes jau turėjo mane, bet taip neatsitiko, reiškia aš kažko nežinojau.
Man vis dar uždrausta, su juo matytis, todėl kai Hizumi išvežė į Japoniją, negalėjau net atsisveikinti. Psichologei dar vis nieko nepasakojau, ir pasakiau, kad jie manęs neprivers to daryti, todėl tėvas nusprendė, kad man geriau pas ją neiti, nes tik pinigus veltui moka. Mano netikros sesers krikštynos, rytoj. Jau nedalyvavau mamos laidotuvėse, tai visi mano, kad bent krikštynose turėčiau būti. Bet aš nekatalikė, man tos krikštynos, atrodo kvailos, be to aš nepripažystu jos kaip savo sesers. Justė, buvo kurį laiką isižeidusi, kad aš ją visai pamiršau, ir tik apie Hizumi galvoju. Bet po mano mamos mirties, ji pasiūlė susitaikyti. Dabar kai Hizumi, taip atsitiko, tik ji mane supranta, nes tik ji viską žino. Net jai ir jis liktų Lietuvoje, jis beprotis, mes vis tiek niekada jau nebusim kartu, niekas nebebus kaip ankščiau, viskas baigta. Justė, mano kad kai jo nebematysiu, man bus lengviau jį pamiršti. po kokių pusės metų jo net nebeprisiminsiu. Bet aš žinau, kad prisiminsiu, ir net po metų ir po dviejų vis tiek jį prisiminsiu.
Į krikštynas pavėlavau visą pusvalandį, atėjau su džinsais ir juoda ilga maike, net jai būčiau spėjusi nebūčiau persirengusi, nes kitokių drabužių neturiu, aš nenešioju kostiuminių kelnių ar kažko panašaus. Jau pripratau, kad giminės visi mano klasiokai, kaimynai mano netikros sesers tėvas ir šeip pažystami laiko mane nevisai sveiko proto, po to kai mirė mama. Pirmą kartą pamačiau savo netikrą seserį, jos vardas Milda, tai irgi sužinojau tik dabar. Ji visai nepanaši į mane, ji tikrai ne mano sesuo. Jos tėvas, tas dėl kurio mama paliko mane, net nedavė man jos palaikyti, visi bijo, kad nieko jai nepadaryčiau, žino, kad man ji nerūpi, ir dar mano, kad išprotėjau. Bet man ir nereikėjo jos palaikyti, Milda man tikrai visai neidomi. Nujaučiau, kad vakare įvyks kažkas negero, tiesiog jaučiasi, kaip į tave visi žiūri, manu, kad tėtis ruošiasi mane pas gydytoją vesti, jis laiko mane beprote. Dabar aš atsidūriau Hizumi vietoje. Mano mama mirė, kaip ir jo tėtis. Mokykloje mane laiko išdurnėjuse, tai galima lyginti su tuo, kad iš jo tyčiodavosi. Ir dar kaip ir jis jau daug mokslų praleidau. Bet man nekyla noras nusižudyti, nei už ką nepersipjaučiau venų, Hizumi turbūt toks gimė, nes net dabar kai man taip kaip jam aš jo nesuprantu. Bet aš vis tiek nežinau visos istorijos iki galo, jam dar kažkas buvo atsitikę, jam buvo stuburas lūžęs, jis buvo neigalus, tai turbūt labai baisu, o man taip nebuvo.
Kai Mildą pakrikštyjo bažnyčioje, toliau važiavome švęsti į jos tėčio namus. Ją paliko kieme krėsle, kad pamiegotų, manė, kad ji visiškai saugi. Bet paskui pradėjo gerti, susėdo prie stalo ir pradėjo kalbėtis apie poltiką, darbą ir pan. Nei vienam iš giminių nešovė į galvą pažiūrėyi, kaip Milda. Nuėjau į kiemą paėmiau Mildą į rankas, kaip keista ją laikyti rankose, pajutau neapykantą, net nežinau, kodėl, išėjau su ja į gatvę...

Admin. Pranešimų skaičius : 8505 Registration date : 2009-03-06

Tiesiog trūksta žodžių...
Įdomu, labai labai įdomu ;)
Tęskk ;DD

ei, tęsk tęsk tęsk, greitai greitai, aš be žodžių...

Admin. Pranešimų skaičius : 8505 Registration date : 2009-03-06

eii, kur tęsinys? ;DD

nu, tęsinio prašom : DDD

10 Dalis

Bet vos pradarius kiemo vartus, pamačiau, gatve einantį savo klasioką. Patį nekenčiamiausią žmogų iš visos klasės. Taigi apsisukau ir grįžau į vidų. Tėvas nusigėrė, kaip ir kiti svečiai. Palikau Mildą tetai ir liepiau pasakyti, tėvui, jei klaus, kad išėjau namo. Išėjus į gatvę pamačiau tą patį savo klasioką. Maniau, kad jis jau seniai bus nuėjęs. Nekenčiu jo, pastoviai iš manęs šaiposi, o po to kai buvau kurį laiką metusi mokyklą, jo kvaili pastebėjimai dar labiau padidėjo. Ankščiau jis turėjo gaują, bet dabar susipyko.
-O Lukiūkše, atėjai savo japonlietuviūkščio sūnaus aplankyt?
-Ne tavo reikalas.
-Ačiū, man irgi sekasi puikiai, o kaip tavo japonlietuviūkštis sūnus laikosi?
-Eik tu šikt, deforuotasnuki!-Ėjau ir toliau, bet kai norėjau pro jį praeiti jis sulaikė už rankos.
-Gerai, nepyk, tai ten tavo sesuo?
-Paleisk, ir ji man ne sesuo.-Jis paleido mano ranką, bet iš kelio nepasitraukė.
-Aišku. Gal gali duoti man Justės numerį?
-Ne.
-Prašau?
-Negaliu, ji man liepė nedalinti jo visokiems idiotams.-Praėjau pro jį ir nuėjau gatve tolyn. Reikia pranešti Justei, kad tas idiotas prašė jos numerio. Bet Justės telefonas buvo išjungtas arba išsikrovė. Tik dabar supratau, jis sakė ''japonlietuviūkštį'', reiškia žino apie Hizumi, bet iš kur, niekas to nežino, ypač kvaili mano klasiokai, tik Justė, bet ji niekam nesakytų. Bet jis prašė Justės nr., o ji išjungus telefoną, tai jau daugiau nei keista. Eidama namo sutikau savo kaimynę. Pagyvenus įkyri ragana, dažytais žilais plaukais.
-Sveika, Luka, eini namo, ar negalėtum, palikti šio krepšio prie mano namo durų, man sunku nešiotis?
-Ne, negalėčiau, nematot, kad skubu, ir iš kur esat tokia tikra, kad eisiu pro jūsų namus, viso gero.-Paspartinau ėjimo tempą, bet girdėjau kaip ji pradėjo bambėti ir keiktis.
Nuo vasaros viskas labai pasikeitė. Pirma tai aš pati tapau šalta ir nemandagi. Dėl to daugelis žmonių nebebendrauja su manim, arba vadina nemandagia storžieve. Kai kas bando prikišti čia mamos mirtį, bet šiaip visi daugiau ar mažiau palaiko mane išprotėjusia. Daug kas nenori su manim bendraut, nes mano, kad aš nestabilios psichikos, arba manęs bijo. O visokie duchai, dar šaiposi iš manęs, kaip dauguma klasiokų. Net Justei, tėvai neleidžia su manim praleisti, tiek daug laiko, kiek ankščiau. Hizumi irgi išprotėjo, kai su manim susipažino. Bet aišku, čia jis mane taip pakeitė, ir išprotėjo ne dėl manęs, jis visada toks buvo. Jis kaltas, kad taip atsitiko. Jai nebūčiau sutikusi Hizumi, viskas būtų buvę ir toliau normalu, aš nebūčiau tapus tokia beprote bjaurybe, ir nebūčiau prisidarius tiek problemų. Ir dabar pats išprotėjo ir paliko mane, net jo nebeturiu. Jai būčiau buvus jam svarbi, tai nebūtų bandęs nusižudyti, nes aš jo prašiau to nedaryti, ir būtų kalbėjęs su manim, net visai išprotėjęs mane prisimintų, bet neprisiminė. Pradėjau jo nekęsti. Ankščiau galvojau, kad Hizumi vienintelis kuriam nejaučiu pykčio ir noriu padėti. Bet dabar jis dar blogesnis už kitus, man jis taip rūpėjo, o aš jam ne, net neprisiminė manęs kai išprotėjo, net kai buvo ne toks nesveikas dar, nedarė nieko, kad man būtų geriau. Bet dabar jau nieko nepakeisiu. Per daug atsitiko, kad galėčiau vėl būti tokia linksma kaip anksčiau, nors niekad tokia ir nebuvau. Mano pasaulio suvokimas jau pasikeitė negrįžtamai. Ir jei jau kartą visi palaikė tave beprote, tai daugiau niekada nebelaikys normalia. Net jei ir vėl tokia tapsiu, nors to nebus, visi tai atsimins ir pastovai prikiš, o jei ne tai bent taip galvos, ir nepasitikės manim. Bet man nereikia jų pasitikėjimo, man nesvarbu ką apie mane galvoja žmonės. Jau susitaikiau, kad Hizumi išprotėjo, net ėmiau jo nekęsti, man jis kaip miręs. Bet niekas nepasikeitė, visi ir toliau laikė mane išprotėjusia, nes aš jau nebenorėjau elgtis mandagiai, nors ir ankščiau tokia nebuvau, bet dabar pasidariau ypatingai bloga ir nieko neklausiau.
Justė pradėjo manęs vengti. Nenorėjau su ja draugauti, jei ji to nenori, todėl susipykom, ir dar ji kai ką apie Hizumi ir mane pasakė tam idiotui kuris prašė jos nr, jo vardas Aistis. Aistis buvo nedrausmingiausias ir blogiausias bernas mokykloje. Aš galiausiai dėl mokslų ir blogo elgesio kai kur beveik galėjau lygiuotis su Aisčiu. Per pamokas niekas nenorėjo su manim sėdėti, visi manęs bijojo, arba netiesiogiai šlykštėjosi, nors nevisai tai. Tik Aistis ne, todėl per pamokas pradėjom sėdėt kartu. Nors jis ankščiau ir šaipėsi iš manęs, likęs be savo gaujos, suprato, kad nebeturi draugų, nes tokio žmogaus kaip jis visi irgi arba bijo arba šlykštisi, arba šiaip nenori susidėti, todėl Aistis pasidarė man draugiškesnis, nes dabar abu buvom panašioj padėtį. Aistis ne toks jau blogas man, nes tapau jo drauge, su draugais jis geras. Aistis turėjo daug žalingų įpročių, turėjo reikalų su policija ankščiau, todėl kai pradėjau su juo vaikščiot mokykloj, visi kvailiai pradėjo kalbėti, kad pasidariau tokia kaip jis, ir net prisidedu prie jo nusikaltimų. Bet jis buvo vienintelis žmogus kuris dar norėjo bendraut su manim, nes buvo protingas, ne toks mulkis kaip visi, matė, kad esu sveiko proto, ir suprato, kodėl taip elgiuos, ir netik suprato, jis darė ta patį ir dar baisiau.

Admin. Pranešimų skaičius : 8505 Registration date : 2009-03-06

Man labai patiko.
Labai įdomu.
Laukiu tęsinio ;)
p.s. aš labai įsijautus į šį kūrinį ir man labai labai gaila Hizumi.
man Aistis nepatinka XD

Wikinta, kajp taves nemylesi, kad i mano nesamone isijautei, dabar pasistengsiu parsyt, greiciau tesini, bet gal ir nepavyks.XDD

man patiko.
tik pabaigoj, iš pradžių aistis idiotas, o paskui vienintelis žmogus kuris supranta? . .
gerai, čia tik mano baka pastebėjimas, o šiaip istorija nepakartojama.

Nu cia tipo, zmones keiciasi, ar kazkas panasaus, arba nespresk is isvaizdos.XDDD

bet jis nespėjo pasikeist nuo susitikimo prie jos namų? . . ta prasme, jis tada blogiukas buvo, o paskui kai ji ėjo ir galvojo jis jau buvo jos draugas ar aš nesigaudau istorijoj?.. manau kad nesigaudau, skaitysiu antrąkart: DDDD

Aj taj as visasda nuo ejimo, parsau jau savaite i prieki, cia tu gaudajs istorijoj, as cia rasyt nemoku, kad visi suprastu.XDDDD
Db paaiskinsiu, kad nereikt skaityt antra karta, ji ejo ir su juo kalbejus. o pasklui ten kaj su juo sedejo taj jau po savaites iviko, tik neparasiau, sorry.XDD

aišku dabar ; DDDDD